Paskutinė diena prieš pradžią. Matyt, senstu - pastarąsias kelias savaites nerandu sau vietos kaip liūtas Kauno zoologijos sode, įkištas į ankštą, dvokiantį narvą. Galbūt šiandien zoosode reikalai jau pasitaisę, bet kai ten buvau prieš daugel metų, liūto akys šaukte šaukė „kas nors, nušaukit mane greičiau!“. Suprantu tuometinį Kauno liūtą - šiomis dienomis jaudulys ir stresas apskritai baigia išgręžti iš mano kūno paskutinę gyvastį. Tačiau šiandien, lyg kokiame universiteto egzamine, pagaliau pasiryžus įeiti į auditoriją ir traukti bilietą, vyksta emocijų atoslūgis, supratus, kad pagaliau laukimas baigtas ir prasidėjo veiksmas.
Pakalbėkime pagaliau apie mano bendražygius. Vykstame trise: lietuvis, estas ir kartvelas. Lietuvį jūs jau pakankamai pažįstate ir neišvengiamai pažinsite dar artimiau, jei tik skaitysite mano reportažus iš Madagaskaro.
Estas – Hannesas, patyręs įmonių vairininkas praeityje, žmogus, kurio smegenys niekada nesiilsi. Jis – kaip senas šaldytuvas „Snaigė“, kažkada iš miestietiško būsto išvežtas į sodybą ir ten patikimai, be sustojimo ir šaltais nervais (jis juk šaldytuvas, po galais) burzgiantis jau trisdešimtus metus. Manęs nenustoja stebinti šio esto smalsumas aplinkai ir nesuvaidintas domėjimasis viskuo. Ir tuo pačiu kartais įpareigoja - nes būnant šalia tokio žmogaus pradedi kompleksuoti dėl savo galimai per siauro interesų spektro. Visai kaip tais atvejais kai tėvai vaikystėje kokį nors kaimynų ar draugų sūnelį statydavo sektinu pavyzdžiu – „štai, girdi, pažiūrėk, kaip Evaldas mokosi - vieni dešimtukai, lanko plaukimą, kompiuterinių technologijų ir debatų būrelius, ir nei karto nėra grįžęs prisirūkęs iš mokyklos diskotekos!“.
Tuomet, tais laukiniais laikais, viskas spręsdavosi paprastai: Evaldo subinė būdavo prispardoma pirma pasitaikiusia, kad ir visai niekinga proga ir savas atvaizdas veidrodyje tapdavo vėl kiek malonesnis. Bet dabar, kai esu suaugęs ir respektabilus pusamžis džentelmenas, tikrai būtų keista spręsti įžeistos savivertės problemas tokiais būdais. Taigi, tenka ir pačiam vis dažniau domėtis dalykais kiek plačiau, nei kad tą daryčiau neturėdamas šalia Hanneso pavyzdžio.
Hannesas – mūsų kvantinis kompiuteris, idėjinis tėvas ir V12 variklis. Taip, kartais tenka įkalbėti jį išgerti vyno, kad pagaliau nustotų dirbti bent porai valandų, bet reikia pripažinti, jei ne jo šiaurietiškas užsispyrimas, atsisakymas pasiduoti kad ir kokioje subinėje reikalai bebūtų, jo fantastinis gebėjimas rasti išeitis ir alternatyvas, mes šiandien nesipuikuotume daugiau kaip 20 skonių Renegade arbatų palete ir vargiai ar būtume įsivėlę į dabartinį kavos nuotykį, į kurį bandome įtraukti ir jus.
Antras bendražygis – narsusis kartvelas Aleko. Nuoširdus savo šalies mylėtojas ir puoselėtojas, desperatiškai sergantis už šviesesnę Sakartvelo ateitį. Prieš keletą metų, metęs solidžią kostiumuotą tarnybą, Aleko žvitriai peršoko į dumblinus guminius batus, atėjo jais į Renegade arbatos plantacijas ir labai greitai tapo mūsų taip ilgai ieškotu kartvelu, kuriuo galėtume visiškai pasitikėti bei patikėti rimtas užduotis.
Šis iki pirštų galiukų patikimas (nors kartais ir nusibarstantis kartveliškų emocijų pagardais) vaikis yra iš tų, katruos visada gera matyti šalia, einant į neapibrėžtumu ir avantiūra alsuojantį nuotykį. Iki šiol jis pats yra keliavęs tik po Europos šalis, tad jaudinasi ir sveikai prisibijo mūsų laukiančio žygio. Man nuo to tik smagiau - jaučiuosi ne toks vienišas, kai pats jau trečia savaitė plakuosi savo gležnais psichologinės sveikatos sparneliais į sreso narvo virbus.
Daug išsunkiančių dienų nuo ryto iki išnaktų esame praleidę su Aleko arbatos fabrike, daug šiltų kartveliškų vakarų sėdėję prie bliūdo chinkalių ir kaušo alaus, ar tiesiog prie simboliško dvilitrio vyno, kalbėdamiesi apie viską, kas mums rūpi ir nerūpi, svajodami apie gražius dalykus ateityje - taip vienas kitam atriekdami gyvybiškai reikalingų optimizmo vitaminų. Neapleidžia jausmas – mūsų pastarasis nuotykis prisiminimais praturtins tikrai ne vieną ir ne du ateities pasisėdėjimus vakariniame Kutaisyje.
Štai tokia mūsų komanda, vykstanti į šalį, kurią Vincas Pietaris įvardino kaip tinkamiausią atsarginei Lietuvai įkurti. Taip, taip, tai buvo seneliukas Vincas, paveiktas Kazio Pakšto idėjų, o ne pats Kazy,s kaip kartais priimta manyti. Ar Vincas buvo teisus, ar vis tik fatališkai klydo - į šį klausimą pabandysiu atsakyti savo kelionėje, pateikdamas jums tokio sumanymo pliusus ir minusus iš šiandienos realijų taško.
Bruzdėsime daugiausia rytinėje Madagaskaro dalyje, šalia Indijos vandenyno, vietose, kur puikiai uždera kava, vanilė, arbata ir kakava, virš galvos siūbuoja bananų kekės, ir kokosų riešutai. Stengsimės laikytis vietų, rečiau mindomų mūsų pasaulio žmonių žygio batų ir aptikti taškus, kur galėtume būti naudingi savo meile apleistus ir pamirštus dalykus paversti vėl veikiančiais. Niekam ne paslaptis – Madagaskaro ūkininkai yra vieni biedniausių pasaulyje ir bus smagu, jei sugebėsime bent nedidele apimtimi šį dėsningumą pakeisti.
Be mūsų komandos bendrų didžiųjų tikslų, pagrindinai susijusių su pasiutiškos kavos suradimu ir galbūt dar kažko netikėto, kuo galėtume visus nustebinti, turiu užsibrėžęs ir keletą asmeninių. Štai jie:
- pamatyti gyvą baobabą. Tas medis neduoda man ramybės nuo tada, kai pradinėse klasėse perskaičiau močiutės man dovanotą „Mažojo princo“ egzempliorių;
- pauostyti cinamono medį. Pasirodo, šitas stebuklas auga Madagaskare. Dar valgant gausiai cinamonu užbarstytą manų košę vaikystėje, buvo smalsu ar šių medžių giraitėje kvapas toks pats svaigus kaip atidarius prieskonių pakelį. Jei išties taip yra, noriu tai išbandyti ir suprasti ar iškart pasistatysiu ten palapinę ir liksiu visam laikui, ar dar kuriam laikui grįšiu namo.
- trūktelėti Madagaskaro romo. Romas – vienas retų mano vartojamų stipriųjų gėrimų, o Madagaskaro romas – kol kas apskritai yra spraga išsilavinime, kurią užpildęs jausčiau smagią moralinę (ir ne tik) šilumą viduje.
Viskas, tiek tų kuklių asmeninių iššūkių. Po trijų beveik bemiegių naktų ir arkliškos valerijono dozės vakar vakare, ši naktis, pagaliau apdovanojo mane miegu, ir jaučiuosi jau kiek labiau panašus į narsų atradėją nei į depresijos kamuojamą buhalterį, bandantį uždaryti Darbo partijos ataskaitinius metus.
Lagaminas jau pripildytas skudurų ir kitų smulkmenų, padėsiančių man daugiau nei dvi savaites gyventi Madagaskare. Net pats nustebau pamatęs kiek daug vietos jame liko neužpildyta. Įžvelgiu tame vien tik pliusus - liks pakankamai vietos kavai, arbatai, buteliui romo ir kitoms egzotiškoms gėrybėms grįžtant atgalios.
Labai svarbus yra ir kelionės knygos pasirinkimas. Po nedidelės abejonės grąžinau į lentyną visus trileringus skandinaviškus detektyvus ir išpakavau prieš daugel metų dovanų gautą, bet vis dar plastiko apvalkale brendusią Džeko Keruako „Kelyje“.
Pirma mano pažintis su šia knyga įvyko dar paauglystėje, kai ją man davė dėdė, paprašytas surasti kažką gero paskaityti. „Va, šitas - geras“, tuomet recenzavo dėdė jam būdingu lakonišku stiliumi. O taip, tą vasarą „Kelyje“ išsprogdino mano jaunuoliškus saugiklius negailestingai ir negrįžtamai. Kaip lietuviška vestuvinė muzika kad sprogdina ausų būgnelius.
Jau po gero dešimtmečio, perskaičius ją dar kartą, sekė autostopai po Europą, išmoktas vadelioti motociklas, meilė džiazui ir dar daug kitų gerų dalykų, pavertusių mane tuo, kuo esu dabar (pusamžiu žilabardžiu pilvūzu, nerandančiu gyvenime geresnio užsiėmimo už nuotykių paieškas - aut. past.).
Kartais interviu metu pašnekovų klausiama: kokia knyga ar filmas labiausiai suformavo jus kaip asmenybę? Tai štai – Džeko Keruako „Kelyje“ yra tas kūrinys, kuris pervažiavo mane volu tuomet paauglystėje per vasaros atostogas Kaune ir vis dar grįžta į mano rankas ir galvą iki šiol. 7. Pradžios nuojauta
Ši versija – originalus ritinys - neredaguota, tokia, kokią Džekas ją atbaksnojo rašomąja mašinėle ant vientiso popieriaus ritinio - kaip ištisinį teksto šmotą, be pastraipų. Vėliau ritinys buvo kiek pakoreguotas atitikti ano laikmečio moralinuis kanonus, tačiau vėliau buvo išleistas visu tyrumu, kokį jį rašytojas sąmonės srauto nešinas nukalė originaliai.
Ritinio versijos dar nesu skanavęs, bet „Kelyje“ kiekvieną kartą ją skaitant sukelia vis kitokią audrą mano viduje. Šis kartas tikrai bus savotiškai ypatingas ir nenustebkite, jei mano tekstai iš kelionės su kiekviena diena taps vis labiau keruakiški. Į kelią, mielieji - leiskime nuotykiui mus kiek panešėti per gyvenimą!