6. Fantazija apie alų su tautos išminčiumi

6. Fantazija apie alų su tautos išminčiumi
Norite, patieksiu į stalą visiškai netikėtą faktą apie Madagaskarą? Net jei nenorite, pateiksiu vis tiek. Štai: Kazys Pakštas neturėjo jokios intencijos perkelti Lietuvą būtent Madagaskaran. Kazio akis daugiau šukavo Centrinės Amerikos platybes, klajojo aplink Angolą, bet konkrečiai Madagaskaro jis niekad neminėjo kaip vietos, į kurią galėtų išsikelti dalis lietuvių ir kurti naują, saugesnę, tyresnę, geresnę Lietuvą. Musėt, mano vaizduotė buvo pernelyg užvaldyta visiems puikiai žinomos pjesės ir po gilesnio pasikapstymo šioje istorijoje buvau šio fakto labai nustebintas.

Puikiai suprantu, kad dėti save į tą pačią lentyną su mūsų tautos šviesuoliu būtų mega įžūlu. Esu tik atsitiktinis praeivis, posūkyje aptaškytas jo polėkio purslais. Bet atidėkime išprusimo ir minties gylio aspektus į šalį ir pakalbėkime apie svajones. Kazys jų, kaip ir ašen, turėjo ne vieną.

Plačiausiai žinoma yra ta geopolitinė, ieškanti saugios užuovejos savo tautai, kur ši galėtų augti, pasak jo, ne tik vertikaliai (žiniomis ir kompetencijomis), kas yra gyvybiškai būtina bet kuriai norinčiai išlikti mažai tautai, bet ir horizontaliai.

Senolis, akivaizdžiai, jau tada (ką tik išvadinau save senoliu, idant Pakštas savo viziją pagimdė būdamas gerokai jaunesnis, nei aš esu dabar) matė, kas mūsų neišvengiamai laukia gyvenant tarp ruso ir tuo metu ne mažiau agresyvaus vokiečio. Kaip metant monetą, neaišku buvo tik vienas dalykas: herbas ar skaičius? Bet kad tiek herbas, tiek ir skaičius vos iškritęs ateis į mūsų žemes – klausimų išminčiuinekėlė.

Pagrįstų abejonių aštriaminčiam profesoriui iškilo ir dėl vertikalaus tautos augimo perspektyvų po to, kai jai bus užmestas jungas ir liepta saliutuoti svetimai vėliavai. O gal jis žvelgė dar giliau – į 21 amžių ir čia įsivyrausiantį paviršutiniškumo, pataikavimo menkystoms ir vidutinybėms, pažinimo degradaciją iki griežtai ekraninio - vizualinio, atsisakant įdarbinti likusias smegenų dalis.

Svajoklis. Utopistas. Romantikas. Ekscentrikas. Taip tuo metu buvo vertinamas Pakštas ir jo švelniosios kolonizacijos vizija, siekiant tokiu būdu išsaugoti tautiškumą. Valdžios didžiavyriai suraukę antakius ir tampydami riestą ūsą ar tarp pirštų žaisdami smailių barzdelių galiukais, aktyviai linksėdami klausėsi profesoriaus kalbų, o vos tik šiam išėjus pro duris, vartė akis į lubas ir suko pirštą ant smilkinio. Vatinių daugiasiūlių gerbėjų klubas, su telniaškę po kasdieniais drabužiais dėvinčiu Cvirkų Petriuku priešakyje, nevengė pašiepti Pakšto tariamos paranojos Š klasės feljetonais.

Štai šioje dimensijoje mes su Kaziu jau galėtume susėsti prie vieno stalo ir, merkdami veido plaukus į sodrią putą, kepure dengančią sklidinus bokalus aukštaitiško alaus, kiek pasikalbėti.

Nes net jeigu nei vienas mano draugas, artimasis ar pažįstamas, išklausęs apie mano pasirinkimą mesti darbą išdidžiai skambančiomis pareigomis ir išnykti kažkur Sakartvelo ūkanose, tiesiai ir nepavadino manęs nupušusiu idiotu, net jeigu jie to nepadarė ir visus ilgus šešis metus man tą arbatą kuriant ir buriant, net jei nepavadino manęs į akis kvailiu, svajokliu ar šiaip pakvaišėliu ir šiemet, išgirdę apie artėjantį mano flirtą su kava kažkur tarp bambukinio iešmo virš žarijų ir baobabų giraitės šešėlio, aš vis tiek žinau – man išėjus iš menamo kambario jie atlaidžiai šyptelėdavo, pasukiodavo pirštą sau ant smilkinio ir apsidairę po savo sąlyginai saugaus, jaukaus ir prognozuojamo gyvenimo kampus, su palengvėjimu atsidusdavo. Ir prašau nesiginčyti, gerbiamieji, žinau - taip darėte manding kožnas.

Kad profesorius Kazys stovėjo abiem kojom ant žemės kur kas tvirčiau nei manė dauguma to meto galvų, tapo aišku jau prieš antrą pasaulinį karą. Tuo įsitikino net ir didžiausi jo kritikai. Galbūt tik Cvirkų Petriukas vis dar laikėsi savo, na bet kam čia šiandien rūpi nuomonė žmogaus, pagal kurio atvaizdą vėliau Vilniuje buvo gaminamos išvietės balandžiams.

Ir kuo daugiau žmonių mane kasdien protino, kad mintis vežtis kavos pupeles kažkur iš Papua Naujosios Gvinėjos subinės, kur net Rojaus paukštis kojos nekelia, yra verta tramdomųjų marškinių (kol suprasiu - reikia žvalgytis į pasauliui žinomus kavos ūkius), kuo labiau racionaliais argumentais buvo trypiamos mano svajos apie norą skrudinti tą iš Niekur Žemės atsivežtą kavą kur nors mažame Lietuvos miestelyje, tuo vešliau bujojo manyje svajoklis, ekscentrikas, utopistas ir Pakštas. Nuojauta, kad net jei nesu teisus dėl visko, kaip tai buvo Kazio atveju, galbūt bent jau kažkokia dalis manęs yra teisi.

Nei aš, nei mano bendražygiai niekada nemanėme, kad mums lemta daryti kažką taip, kaip tai daro visi. Todėl ir gimė Renegade. Nes „kruopščiai atrinktos geriausios pupelės“ skamba lėkštai, kaip Orlausko pokštas, nes jau tik foniniu triukšmu ausyse zirzia visi „legendiniai“ ir „apdovanojimus pelnę“, vidurius suka nuo „aukščiausios prabos“, ir „ilgamečių tradicijų“, banalybės veidrodžių kambary pasiklydo „išskirtinė kokybė“, „pasaulyje pripažinti“, „tobulai suderinti“. Arba „unikalus kavos charakteris“? Po galais, unikalų charakterį turi ir gyvenimo mačiusio vidpadžio nuoviras, bet galiu lažintis iš savo inksto - nei vienas to unkalumo nenorėtume patirti. Unikalus nebūtinai yra skanus.

Mūsų kelias yra neišmintas, labiau duobėtas, neužtikrintas ir rizikingas. Čia yra vietos netobulumui, nuotykiui. Esame maištas prieš tai, kas yra daug kartų išbandyta, įprasta, saugu ir visuotinai priimta. Ir puikus pavyzdys, kad maištas atsiperka lėtai ir kainuoja daug.

Bet kažkur mūsų žarnose vartosi nuojauta, jog tuo ir būsime įdomūs žmonėms: savo jokių apdovanojimų nepelniusiomis pupelėmis iš vietų, kuriose apdovanojimus skiriantys žmonės tikriausiai net nėra lankęsi, ant kaklo nekabančiais medaliais iš pasaulio kavos skrudinimo čempionatų - nekabėjo jie ir tada, kai Kutaisio Safičchijos rajone atsivežę į namus nedidelius arbatos gamybos įrengimus pradėjome jais burti. Nes buvo labai nekantru ir įdomu, o arbatos fabrikas vis dar buvo labiau statybų aikštelė nei fabrikas. Mes norime pasakoti jums istoriją, kurią papildys nenuvilsiantys skoniai ir aromatai.

Suprantame, kad nieko nenustebinsime saugiai atveždami jums dar vieną dvidešimties pėdų jūrinį konteinerį kavos pupelių iš ten, iš kur jas veža visi kiti ir kad tikrai pralaimėsime bandydami kur nors Vilniaus ar Kauno centre daugiau už kitus prigaminti kapučinų, lačių ir makijatų, nes ten jau ir taip sunkiai telpa visi tie, kurie tą daro seniau ir geriau už mus. Nuoširdžiai prisipažinsiu, net neturime tokio tikslo masiškai gaminti tas gražias kavas su piešinukais ant putos, kurias aš pats labai mėgstu.

Norime kavos pasaulyje būti nuoširdūs ir atviri, kokie visada buvom arbatos gamyboje. Nežadėsime jums elitinių pupelių, nemeluosime, kad mūsų kava – geriausia pasaulyje. Mūsų pupelės bus nuoširdžiai geros, jos pasakos istorijas apie labai konkrečias vietas ir juose gyvenančius žmones. Leis pažvelgti giliau per „kruoščiaiatrinktųunikaliuskoniupasižyminčiųgeriausiųpasaulyje“ miglą ir ten pamatyti daugiau prasmės.

Mūsų skrudintojai (t.y. aš, jei kalbėsime apie Lietuvą) bus absoliučiai nežinomi kavos metraštininkams, bet jie labai daug eksperimentuos, kurs ir rezultatas neišvengiamai bus skanus – jau išbandyta su arbata. Bus daug paslydimų ir daug atradimų, ir tikrai galiu pažadėti – viskuo noriai pasidalinsime, net jei bus gėda.

Štai tiek svajonės ir vizijos, pastūmėjusios mane link Madagaskaro, norėjau jums šiandien atriekti. Nesitikiu, kad prie smilkinio sukiojamų pirštų sumažės. Bet vieną kitą indulgenciją už savo romantines erezijas tikiuosi gauti.