Šiltos sausio dienos keitė viena kitą, darbinė rutina laiko ašimi judėjo horizontaliai, užknisimo ašimi vertikialiai banguodama sinusoide tarp visiškai nepakenčiamų dienų iki tokių, kai viskas atrodė ne taip jau ir blogai. Papua Naujosios Gvinėjos (toliau - PNG) byloje su kiekvienu saulėlydžiu daugėjo faktų ir bendras vaizdas pildėsi naujomis dėlionės ląstelėmis. Dabar man buvo jau kristališkai aišku - čia tikrai nėra tas atvejis, kai kažkam rašo tariamas Afrikos princas, bandydamas iš lengvatikio išvilioti jo pinigus.
Lengvai pasidomėjus PNG saugumu internete, asmeniškai man nekilo jokių abejonių - mums su Hannesu ten nuvykus, aš, kaip riebesnis, būsiu gėdingai pervertas bambuko stiebu ir iškeptas ant lėtų žarijų su burnoje įkištu mangu, o Hannesą jie įmes į duobę pilną gyvačių, kur laikys, maitindami mano liekanomis, kol gaus norimą išpirką.
Remiantis aukščiau išdėstytu, mano, kaip brandaus, susitupėjusio ir atsakingo vyro pasirinkimas, kai man buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę ten vykti, buvo staigus, kategoriškas ir bekompromisis: tai aišku - varom!
Džiaugsmingai sutikdamas vykti į avantiūrą PNG, net jeigu ten man teks lėtai skrusti ant iešmo, įsivaizdavau viską vyksiant rudeniui jau glostant mano akis auksinių klevo lapų piruetais. Bet sausio paskutinę dieną išgirdęs raginimą per kelias dienas apsispręsti, ar po 3-4 savaičių galėsiu išvykti, mane ištiko stabas. Kas suspaudė mano samdomos tarnystės išdulkintą smegeninę, aš ir pats iki šiol gerai nesuprantu. Dabar retrospektyviai nagrinėdamas į mūsų paskutinę sausio dieną vykusį susirašinėjimą, matau kalbą apie vis dar didelę skolą valstybinėms institucijoms, apie atostogas, kurių norėčiau pagaliau išeiti su savo šeima. Pokalbis sukosi apie mane skandinantį korporatyvinį mėšlą, kad išeiti atostogų dabar iš esmės būtų tas pats, kas pasirašyti prašymą atleisti iš darbo savo noru. Štai toks buvo tas pokalbis. Pokalbis, kuriame aš atsisakiau keliauti į Papua Naująją Gvinėją.
Lengvai pasidomėjus PNG saugumu internete, asmeniškai man nekilo jokių abejonių - mums su Hannesu ten nuvykus, aš, kaip riebesnis, būsiu gėdingai pervertas bambuko stiebu ir iškeptas ant lėtų žarijų su burnoje įkištu mangu, o Hannesą jie įmes į duobę pilną gyvačių, kur laikys, maitindami mano liekanomis, kol gaus norimą išpirką.
Remiantis aukščiau išdėstytu, mano, kaip brandaus, susitupėjusio ir atsakingo vyro pasirinkimas, kai man buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę ten vykti, buvo staigus, kategoriškas ir bekompromisis: tai aišku - varom!
Džiaugsmingai sutikdamas vykti į avantiūrą PNG, net jeigu ten man teks lėtai skrusti ant iešmo, įsivaizdavau viską vyksiant rudeniui jau glostant mano akis auksinių klevo lapų piruetais. Bet sausio paskutinę dieną išgirdęs raginimą per kelias dienas apsispręsti, ar po 3-4 savaičių galėsiu išvykti, mane ištiko stabas. Kas suspaudė mano samdomos tarnystės išdulkintą smegeninę, aš ir pats iki šiol gerai nesuprantu. Dabar retrospektyviai nagrinėdamas į mūsų paskutinę sausio dieną vykusį susirašinėjimą, matau kalbą apie vis dar didelę skolą valstybinėms institucijoms, apie atostogas, kurių norėčiau pagaliau išeiti su savo šeima. Pokalbis sukosi apie mane skandinantį korporatyvinį mėšlą, kad išeiti atostogų dabar iš esmės būtų tas pats, kas pasirašyti prašymą atleisti iš darbo savo noru. Štai toks buvo tas pokalbis. Pokalbis, kuriame aš atsisakiau keliauti į Papua Naująją Gvinėją.
Ar viskas būtų buvę kitaip, jei tuo metu būčiau žinojęs, kad dirbti čia man liko viso labo 5 mėnesiai? Jei būčiau gavęs galimybę bent akies krašteliu pažvelgti kiaurai laiką ir pamatyti kas laukinėje PNG dalyje laukia mano draugo iš Estijos? Ar žinojimas, kad priėmęs sprendimą likti, iškeisiu vieną didžiausių ir spalvingiausių gyvenimo nuotykių į beprasmį lakstymą paskui padrikas korporatyvines užduotis, niekaip nesiklijuojančias į jokį platesnį kontekstą?
Po teisybei, turiu nuojautą, kad pasąmoningai jau tuomet, net ir be laiko mašinos, aš puikiai suvokiau kokią kvailystę darau. Šiandien gailiuosi to labiau nei pats sau noriu pripažinti, juk tie papildomi mėnesiai darbe smėliu išbyrėjo pro atminties juodąsias skyles, palikdami ten tik šiek tiek dulkių, bet nieko vertingo ir tvaraus.
Po teisybei, turiu nuojautą, kad pasąmoningai jau tuomet, net ir be laiko mašinos, aš puikiai suvokiau kokią kvailystę darau. Šiandien gailiuosi to labiau nei pats sau noriu pripažinti, juk tie papildomi mėnesiai darbe smėliu išbyrėjo pro atminties juodąsias skyles, palikdami ten tik šiek tiek dulkių, bet nieko vertingo ir tvaraus.
O tuo tarpu Dagoje (čia toks sunkiai prieinamas PNG regionas, kuriame ir gyvena mus susiradusios gentys) buvo naujos pažintys su kitais pasauliais, neįprastais žmonėmis ir papročiais, pavojais, tykančiais siaurame ir stačiame kavos kelyje, nuovargio ir pykčio ašaros. Buvo nuotykiai ir atradimai, pasibaigę tuo, kad kava rado savo kelią iš ten, iš kur niekas jos imti nenorėjo ir net nežiūrėjo į tą pusę.
Galiausiai mūsų pupelės sugebėjo per siaurus džiunglių keliukus ir iš medžio šakų pagamintus tiltelius išsiveržti iš savo įkalinimo vietos, nepaisant gedusių lėktuvų, kuro trūkumo, įsiplieskusių genčių karų ir biurokratinių bei buitinių transportavimo iššūkių. Tiems, kas skaito angliškai, rekomenduoju eiti čia ir sugerti iš pirmų lūpų užfiksuotus Hanneso įspūdžius apie kelionę, kurioje man užteko bukumo nesudalyvauti: https://www.renegadebeans.com/blogs/news
O kas buvo po mano vieno apmaudžiausių sprendimų gyvenime? Buvo niekam tikęs pavasaris, galiausiai neišvengiamai atsitikęs atsisveikinimas su darbu, su kuriuo, lyg viduramžiais per prievartą tėvų sukergti jaunuoliai, pragyvenome daugiau nei metus. Vietą, kurioje aš dėkojų už puikias patirtis ir atvertas čakras, kol kas tyčia praleiskime. Noriu tą kada nors padaryti deramai ir išsamiai.
Tada sekė vizitas į du metus nematytą Sakartvelą ir užrūdijusių įgūdžių pramankštinimas su keliom arbatos lapų partijomis, keletas naujų pažinčiu ir susitikimų su senais draugais, daugkartinis dantų suleidimas į mano mėgiamus chinkalius ir tas gaivališkas kartveliškas chaosėlis, kuris dabar jau nebeatrodo toks svetimas kaip mano pirmaisiais arbatiniais metais, kai mes tik su juo susipažinome.
Sugrįžus namo, toliau nedžiugino suknistai šalta vasara, nedavusi nei žydinčių medžių aromato, nei medaus, nei tingių pasivoliojimų hamake su knyga. Naujo darbo paieškos ėjosi vangiai, aš lyg kokia prievartos auka po randus psichikoje palikusių patirčių, kaip įmanydamas vengiau veltis į naujus darbo santykius.
Aplikavimo į darbo vietas, kuriomis netikėjau ir mandagių atsakymų iš potencialių darbdavių ping pongą nutraukė ta diena, kai pagaliau paaiškėjo – mūsų kava iš PNG jau laive ir leidžiasi į kelionę pas mus. Jau iki to kirviu ore kabėjęs suvokimas, kad mums galbūt patinka save kankinti sunkiais procesais, gaivinant kažką, ant ko visas pasaulis jau seniai nusispjovė, dabar skėlė aštria tiesa – tai ir yra mūsų kelias, rasti tai, kas nepatraukė kitų akies savo paslėptu grožiu, kas turi istoriją, didelę širdį ir gali tapti dar viena laiminga atgimimo istorija, kaip jau tapo kartveliškos arbatos atgimimas.
Po Hanneso apsilankymo PNG ir sėkmingo kavos pupelių išsiuntimo iš to pasiutusiai sunkiai prieinamo regiono, vietiniai žmonės pagaliau turėjo priežastį vieną kitą kartą plačiai nusišypsoti. Ten ilgai stovėjęs vanduo pagaliau susidrumstė ir kavos regionas jau gauna daugiau valdžiažmogių bei medijų dėmesio nei yra kada nors gavęs pastaruosius N metų.
Galiausiai mūsų pupelės sugebėjo per siaurus džiunglių keliukus ir iš medžio šakų pagamintus tiltelius išsiveržti iš savo įkalinimo vietos, nepaisant gedusių lėktuvų, kuro trūkumo, įsiplieskusių genčių karų ir biurokratinių bei buitinių transportavimo iššūkių. Tiems, kas skaito angliškai, rekomenduoju eiti čia ir sugerti iš pirmų lūpų užfiksuotus Hanneso įspūdžius apie kelionę, kurioje man užteko bukumo nesudalyvauti: https://www.renegadebeans.com/blogs/news
O kas buvo po mano vieno apmaudžiausių sprendimų gyvenime? Buvo niekam tikęs pavasaris, galiausiai neišvengiamai atsitikęs atsisveikinimas su darbu, su kuriuo, lyg viduramžiais per prievartą tėvų sukergti jaunuoliai, pragyvenome daugiau nei metus. Vietą, kurioje aš dėkojų už puikias patirtis ir atvertas čakras, kol kas tyčia praleiskime. Noriu tą kada nors padaryti deramai ir išsamiai.
Tada sekė vizitas į du metus nematytą Sakartvelą ir užrūdijusių įgūdžių pramankštinimas su keliom arbatos lapų partijomis, keletas naujų pažinčiu ir susitikimų su senais draugais, daugkartinis dantų suleidimas į mano mėgiamus chinkalius ir tas gaivališkas kartveliškas chaosėlis, kuris dabar jau nebeatrodo toks svetimas kaip mano pirmaisiais arbatiniais metais, kai mes tik su juo susipažinome.
Sugrįžus namo, toliau nedžiugino suknistai šalta vasara, nedavusi nei žydinčių medžių aromato, nei medaus, nei tingių pasivoliojimų hamake su knyga. Naujo darbo paieškos ėjosi vangiai, aš lyg kokia prievartos auka po randus psichikoje palikusių patirčių, kaip įmanydamas vengiau veltis į naujus darbo santykius.
Aplikavimo į darbo vietas, kuriomis netikėjau ir mandagių atsakymų iš potencialių darbdavių ping pongą nutraukė ta diena, kai pagaliau paaiškėjo – mūsų kava iš PNG jau laive ir leidžiasi į kelionę pas mus. Jau iki to kirviu ore kabėjęs suvokimas, kad mums galbūt patinka save kankinti sunkiais procesais, gaivinant kažką, ant ko visas pasaulis jau seniai nusispjovė, dabar skėlė aštria tiesa – tai ir yra mūsų kelias, rasti tai, kas nepatraukė kitų akies savo paslėptu grožiu, kas turi istoriją, didelę širdį ir gali tapti dar viena laiminga atgimimo istorija, kaip jau tapo kartveliškos arbatos atgimimas.
Po Hanneso apsilankymo PNG ir sėkmingo kavos pupelių išsiuntimo iš to pasiutusiai sunkiai prieinamo regiono, vietiniai žmonės pagaliau turėjo priežastį vieną kitą kartą plačiai nusišypsoti. Ten ilgai stovėjęs vanduo pagaliau susidrumstė ir kavos regionas jau gauna daugiau valdžiažmogių bei medijų dėmesio nei yra kada nors gavęs pastaruosius N metų.
Viso to galėjo ir nebūti, jei mes būtume pasidavę Sakartvele (o, Dievai mato, priežasčių tam turėjome daugiau nei sočiai!), jei galiausiai nebūtume nutarę, kad PNG atokių genčių žmogiukai tikrai nesiekia mūsų suvalgyti ar apgauti, jei visi žmonės kurie patikėjo šia avantiūra ir prisidėjo prie jos savo tikėjimu ir lėšomis, būtų jau po pirmos iškilusios kliūties įjungę atbulinę pavarą.
Pupelės bus čia. Keliais mėnesiais vėliau nei mes naiviai tikėjomės pradžioje, bet bus.
Pupelės bus čia. Keliais mėnesiais vėliau nei mes naiviai tikėjomės pradžioje, bet bus.
Kas toliau? Pasirodo, pasaulyje vietų, kur geri žmonės vargsta, nors aplink juos auga puikiausios kavos giraitės, yra ir daugiau. Yra vietų, kurios tyliai laukia savo sėkmės istorijų ir mes norime jas surasti. Kitas taškas – Madagaskaras. Taip, tas kur Afrikoje. Kietai? Žiauriai. Plačiau – jau tuoj.