Su pirma korporatyvinio gyvenimo diena prasidėjo mano ramybės periodas. Gyvenimas aprimo, atsirado laiko pabūti vakare su artimaisiais, neretą vakarą mano rankose suspurdėdavo puslapiais knyga, dviejų dienų savaitgaliai vėl atvėrė galimybes kažką daugiau pamatyti, išgirsti ir patirti. Metų pirkiniu, be konkurencijos, titulavau gimnastikos kilimėlį, ant kurio ėmiau kiekvieną dieną per pietų pertrauką užsirakinęs savo korporatyviniame urvelyje, daryti man prieš daug metų vieno gydytojo išrašytus nugaros tempimo pratimus. Varčiausi ant to kilimėlio it riebus paršas saulėje, tarp stalo, spintelės ir radiatoriaus, kol mano nugaros skausmas po poros mėnesių ėmė ir išgaravo.
Metų pirkinys numeris du – dviratis. Juo kas rytą tempiau save į darbą. Stenėdavau Olandų kalnu į viršų, kol baigdavosi taksisto keiksmažodžių atsargos, tada, visu savo riebalingo centnerio ugniniu meteoru švilpiau Užupiu žemyn, laukinio pagreičio genamas lenkdavau ten automobilius, piktdžiugiškai kikendamas ir kiek bijodamas, kad apačioje nedingtų stabdžiai.
Jau po gerų penkių mėnesių buvau kaip naujas žmogus: aptirpusi talija, vėl pagal išsilavinimą dirbanti nugara, padidėjusių laiko atsargų sąlygota sveikesnė dieta. Štai, gruodžio mėnesį po pakartotinų kraujo tyrimų sulaukiau skambučio iš gydymo įstaigos.
Kaip pamenate, pirmo tyrimo metu mano cholesterolis 6 kartus viršijo normą. Būdamas tokioje formoje, neabejotinai, turėjau puikius šansus pelnyti aukštos prabos apdovanojimą pasaulio priešinfarktininkų čempionate.
Taigi, išvirstu į lauką iš triukšmingo baro Žvėryne ir paspaudžiu „atsiliepti“, pasiruošęs išgirsti dar vieną nieko džiugaus nežadančią diagnozę. O gydytoja man ir sako: išduokite, ką jūs darėte šiuos pusę metų, nes jūsų kraujo duomenys puikūs. Žinoma, visko ką per tuos metus dariau, gydytoja tikrai nenorėtų žinoti, bet pamenu, kad stovėjau Kalėdų lemputėmis mirgančiame Žvėryne ir ant manęs krintant stambioms snaigėms išsišiepęs klausiausi jos ditirambų. Po to, kai atskleidžiau gydytojai visas sveiko gyvenimo paslaptis ir ji baigė užsirašinėti, apsidovanojau save už šį pasiekimą dar vienu bokalu alaus. Korporatyvo inkubatorius nepaneigiamai veikė ir aš fiziškai regeneravau pasiutusiu tempu.
Paklauskite bet kurio gyvenimo būdo ar dvasingumo trenerio (čia tokie žmonės, radę nišą tarpti didėjančio gyvenimo tempo bei visuomenės paviršutiniškumo klestėjimo eroje) ir jis/ji rimtu, reikšmingu veidu, jums pasakys: stiprėjant kūnui, stiprėja ir siela.
Mano sielai pagaliau ištraukus galvą iš po taksi kapoto ir nusivalius nuo akių garažo purvus, ėmė ryškėti keletas absurdiškai akivaizdžių faktų:
1. Misijos neužtenka užrašyti, kad ji taptų patraukli. Kuo labiau gilinausi į savo naująją sritį, tuo darėsi aiškiau – net stora knyga apie meilės ir neapykantos vaizdavimą šiaurės Mongolijos liaudies dainose nuo 15 iki 17 amžiaus vidurio, turėjo šansų tapti man įdomesniu užsiėmimu už tai, ką turėjau kurti čia. Kad ir kiek stengiausi save sudominti veikla, kurią man naujai paserviravo likimas, didžiausią motyvaciją ja užsiimti teikė persikreipti iš pasišlykštėjimo verčiantis prisiminimas apie kasdienį beprasmį važinėjimą miesto gatvėmis kartu su žmonėmis, su kuriais perspektyvos kartu važinėtis savo noru niekada nesirinkčiau. Iš esmės nieko čia stulbinančiai inovatyvaus – užsiiminėjau tuo, kuo užsiiminėja didžioji dalis viso pasaulio ofisinio planktono – dirbau kažką , ko tikrai nedirbčiau jei tik man nustotu už tai mokėti.
2. Gražūs medijose eksponuojami fasadai kaip niekada gerai slepia skilinėjantį makiažą. Ne paslaptis ir gyvenime jau išbandyta - sustyguoti ir paversti gerai veikiančia sistema galima ir nemėgstamą veiklos sritį. Bet mano šešis metus trukęs naivus tikėjimas korporatyvinės minties raida į gerąją pusę dužo stichiškai ir efektingai kaip kad nuo girto, kovos menus penktus metus propaguojančio budulio kumščio, mokyklos diskotekos baigiamojoje stadijoje dūžta skaitovų konkurso laureato akiniai. Pasirodo, tai, kas motyvavo mane pasitraukti iš korporatyvo gretų, visus tuos šešis metus tik kerojo, stiprėjo ir jau beveik tapo norma. Kuo labiau stengiausi atiduoti maitinančiai rankai tai, ką maniausi galįs duoti, tuo aiškiau darėsi, kad niekam čia šito iš manęs nereikia.
3. Vidutinybės kontratakuoja. Jie bolševikiniu šturmu baigia užimti vidurinės grandies vadovavimo bastionus, kur jau normalizavosi paviršutiniškumas, beraštystė, provincialumas blogąja prasme ir laikmečio toleruojama nekompetencija. Žr. pirmą punktą. Misiją kuria vadovai, turintys ką duoti ir žinantys kaip tai daroma.
Visą gyvenimą turėjau bėdų rasti autoritetus ar bent jau kažką, kas sugebėtų mano tarnybą paversti bent jau minimaliai įdomiu užsiėmimu. Žmonių, sugebančių vadovauti taip, kad su jais būtų smagu dirbti kartu, gyvenime esu sutikęs ir iki šiol juos atsimenu, bet kuo giliau ėjau į mišką korporatyvinės struktūros, kurios dalimi pats buvau, tuo labiau temo akyse ir tų šviesių galvų čia sutikau vos vieną kitą.
Kuo daugiau susirinkimų ir video pokalbių individas smeigtukais prismeigia savo trofėjų kolekcijoje - tuo vertingesnis kadras jis yra. Nes užimtumas kuria vertę. Nes užsiėmusiu būti paprasčiau – taip galima plaukti pasroviui operatyvinio šūdo upe, absoliučiai nesukant sau galvos kaip tą upę galima būtų užtvenkti. Nes visiems kartu plaukti smagu.
Ir siunčiu linkėjimus visiems tiems, su kuriais buvo miela suspažinti ir dirbti kartu. Tokių žmonių ten tikrai buvo ir jie kasdien praskaidrindavo mano korporatyvinę rutiną.
Žodžiai šie buvo įvelti į visiškai absurdiškai skambančią istoriją apie tai, kad į jį su pagalbos šauksmu kreipėsi kažkoks bičas iš Papua Naujosios Gvinėjos. Skamba pažįstamai, ar ne? Princas iš kokios nors miglotos Afrikos šalies rašo jums apie savo milžinišką palikimą ir kaip norėtų su jumis tuo daugiamilijoniniu palikimu pasidalinti, jei jūs jam padėsite išspręsti biurokratinius klausimus, pervesdami sumą, palyginti niekingą žvelgiant iš palikimo aukštikalnių perspektyvos.
Prisipažinsiu, mano pirma reakcija buvo lygiai tokia.
Absurdas? Apgaulė? Nuoširdi tiesa? Apie tai – jau greitai.