Užpraeitas ruduo. Aš vėl namie po šešto arbatos auginimo ir gamybos sezono Sakartvele. Ant mašinos ratų vėl vyniojasi šimtai kilometrų kasdien, pati mašina kartais patrūkčioja, it lietuvių turistas Tailande paragavęs aštrių makaronų, bet pasiduoti kol kas atsisako ir, kaip koks užsispyręs Amerikos naujakurių mulas, tampo po miestą mano ir mano keleivių kūnus.
Kilometrai sukosi, o darbdaviams siunčiami CV su daug žadančiu dangaus žibintų virpesiu išnykdavo tamsoje, iš kur niekada daugiau man neskambino ir nerašė.
Žinoma, to galima buvo tikėtis - džentelmenas, laisvu kritimu artėjantis prie savo penkiasdešimtmečio, šešis paskutinius metus prabėgiojęs paskui karves Sakartvelo džiunglėse bei būręs kažką iš arbatos lapų, tikrai nebus graibstomas korporatyvinių HR pėdsekių. Čia tas pats, kaip su megzta spalvota kepuraite, lininiu kostiumu ir tantriniu būgneliu basam ateiti į fintech konferenciją ir stebėtis, kodėl niekas neateina paspausti rankos ir pasidomėti, kokias šio sektoriaus inovacijas laikote perspektyviausiomis. Nepaisant minėtų aplinkybių, mane nemenkai stebino faktas, kad taip ABSOLIUČIAI NIEKAM nebus įdomi mano kandidatūra su visom patirtim, gausiom nesėkmėm už dėžutės ribų ir dažnom sėkmėm dirbant dėžutėje. Galbūt kaltas mano paties įprotis, pamačius man atsiųstame CV kažką gerąja prasme nekasdieniško, iškart kviestis žmogų pasikalbėti, net nežiūrint, ką jis ten mokėsi ir kiek sertifikatų yra sukaupęs apatiniame stalo stalčiuje, kur dažniausiai, dar guli dėžutė nuo telefono (kur gi tą niekalą dar dėti), puodelis su užrašu Login 2015 su jame sudžiūvusiais, apipelijusiais kavos tirščiais ir neatplėšta kažkieno padovanota anyžinių saldainių dėžutė.
Bet, būdamas nepataisomu optimistu, aš kaltinau ne žmogiškųjų resursų žmogeliukų ir žmogeliukių, negebėjimą pro nykų CV eilučių bumbenimą įžvelgti mano nežaboto potencialo ir neginčyjamų talentų užuomazgas (suptantu juos, man ir pačiam tai sunkiai sekasi padaryti). Kaltinau aš savo pokvailę nuotrauką Linkedine, kurioje aš ne kaip visi normalūs žmonės su gražiai prilipusiu švarku, fantazija kišenėlėje ir galingai išpūsta krūtine, reprezentuojančia mane kaip veržlų, ambicingą ir smalsų, sėdžiu sau toje nuotraukoje ant žolės, darydamas velniai žino ką.
Dar kaltinau savo gausius antikorporatyvinius postus, atvirai išguldytus tame pačiame Linkedine. Kodėl nieko su tuo nedariau, paklausite jūs? Per tuos šešis metus sėkmių ir nesėkmių, nepritekliaus, atradimu ir praradimų aš supratau daug dalykų. Plačiau apie juos galbūt kitą kartą, šiandien paminėsiu tik vieną: jei kažkam mano iš bendro choro iškrentanti nuotrauka ar korporatyvinę kultūrą čirškinantys rašinėliai yra priežastis manęs nesikviesti į pokalbį, tai taip – tik geriau ir man, ir tam kuris manęs nepasikvietė.
Praslydo ledu Kalėdos ir šampanu iš kartveliško rago pagardinti Naujieji metai. Mašina gedo vis labiau, kūnas su sveikata žaidė rusišką ruletę į būgną su kiekvienu mėnesiu įdėdami vis daugiau šovinių. Pinigų labai trūko ir didėjantys vairavimo platformos bei individualių pajamų mokesčiai gausesnio uždarbio, švelniai tariant, nežadėjo.
Ir štai, sausiui lėtai, kaip jau jam yra įprasta, ropojant link savo neišvengiamos pabaigos, atsitiko tai. Lemtingas posūkis įvykių spiralėje be kurio šiandiena būtų buvusi kitokia: mano vos prieš trejetą savaičių remontuota mašina vėl sugedo ir šį kartą dar rimčiau. Palikau raktelius servise, paspaudėm rankas su jo savininku, pasijuokėme iš jau klasika tapusio pokšto, kad man metus vairuoti taksi, jo serviso pajamos dramatiškai sumažėtų ir tektų atleidinėti darbuotojus. Ėjau namo ir jaučiausi kaip šūdas, kurio gyvenimas – viena didelė nesėkmė. Pirma mintis buvo nusipirkti pakelį cigarečių ir jį sutraukti, bet pagailo įdirbio, juk jau daugiau kaip metus buvau metęs.
Taigi, priėmiau antrą tuo metu į galvą atėjusį geriausią sprendimą: kadangi buvo jau kiek po dešimtos ryto, parduotuvėje nesvyruodamas investavau į butelį brendžio, su kuriuo leidausi į palaimingą nebūtį. O kol nebūtis, mums su brendžiu link jos lėtai keliaujant, dar tik šmėžavo horizonte, nutariau užsiimti CV siuntinėjimu kelionės laikui užmušti. Su kiekvienu žemyn stemple nugurgėjusiu ugniniu gurkšniu mano kompetencijos ir ambicijos vis augo, savivertė ir pasitikėjimas tiesiog pasileido plaukus, ir mano CV srautingu domkratu ėmė kristi į beveik visų skelbimų pašto dėžutes.
Butelio gyvenimui persiritus per medianą, aš buvau pasiruošęs be kompromisų visiškai savarankiškai vairuoti net ir didžiausių korporacijų laivus. Dabar jau sunkiai pamenu, kiek CV tą dieną išsiunčiau, kol supratau, kad būtų gerai prigulti ir pamiegoti. Bet jų buvo daug. Labai daug.
Akivaizdu, po to sekė remonto pabaiga, sąskaitoje atsivėręs nedidelis, bet vis tiek – minusas ir kankinamas važinėjimas, trukęs dar daugiau valandų nei įprastai, privertęs greitai pamiršti tą keistą kelionę su brendžiu ir CV cunamį. Kol vieną dieną netikėtai suskambo mano telefonas. Skambino seniai matytas ir girdėtas buvęs kolega. Jis gavo vieną iš mano taip dosniai visiems atseikėtų CV. Ir jis pasikvietė mane pasikalbėti.
Vėlesnė įvykių seka, tikriausiai, nėra tokia svarbi, kad apie ją reikėtų smarkiai išsiplėsti. Faktas – labai simboliškai, per savo gimtadienį sulaukiau to išganingo skambučio. Priimtas. Padėjau ragelį ir kaip tik įlipusiai keleive atsisukęs pasakiau kažką panašaus: jūs žinote, šiandien man labai laiminga diena. Aš ką tik gavau darbą ir jau greitai man nebereikės būti taksistu.
Tuo metu aš turėjau: beveik visiškai pražilusią barzdą, automobilį su kartas nuo karto neaišku kodėl dinginėjančia trauka, nuolat nutirpusią kairę ranką, ryte ne visada pats galėjau užsrišti batų raištelius, šlubuodavau dešine koja, svėriau beveik centnerį, nekenčiau beveik 100 procentų planetos žmonių, mokesčių institucijoms buvau skolingas daugiau kaip septynis tūkstančius eurų, mano cholesterolis 6 kartus viršijo normą (tarp visų dalykų, kurių nesimokiau, priskirčiau ir mediciną, bet cholesterolis ir kairės rankos tirpimas man labai akivaizdžiai atrodė harmoningai susiję), nulį per paskutinius metus pilnai perskaitytų knygų ir sunkiai paaiškinamą bendrą apatiją aplinkai.
Nežinau, kaip jums, bet man skamba kaip pats tas laikas pailsėti nuo vairavimo ir pabandyti visu savo pono centnerio grakštumu įšokti į korporatyvinį kostiumą, kad ir kaip gailiai nuo to girgždėtų jo siūlės.
Maištas nemirė. Maištas tik prigulė į saugią olą išsilaižyti žaizdų. Taip save raminau raitydamas parašą sutartyje. Ir kaip parodys vėlesni įvykiai, nebuvau visiškai neteisus.