Pasaulis pilnas sudėtingų mįslių, atsakymai į kurias gali mus nustebinti ar netgi šokiruoti. Anava, išvydęs gamtoje ropojantį riebų vikšrą žmogus, saikingai domėjęsis entomologija, gali tik spėlioti, koks gyvis iš jo galiausiai transformuosis. Viena iš tokių gluminančių mįslių nedavė man ramybės vos tik išvykus į Sakartvelą braidyti išklaipytais batais po rusvas plantacijų žemes: kuo taps lietuviškasis arbatinis vikšrelis, spalio mėnesį grįžęs po arbatos nuotykio atgal į rūkais pasidengusią Tėvynę?
Juk: a) arbatos sezonas Sakartvele trunka nuo balandžio iki rugsėjo, kai augimas sustoja ir žiemą arbatą neretai užkloja patikimai baltas sniegas, todėl nuo spalio iki beveik gegužės arbatos gamyba jaukiai susirango žiemos miegui; b) mažiausiai du pirmieji sezonai net optimistiškiausiais paskaičiavimais nežadėjo mums nieko panašaus į apčiuopiamą derlių, iš kurio galėtume uždirbti; c) investuotojai, godžiai liepsnojančiomis akimis, rikiavosi į eilę prie kažkieno kito durų, todėl buvome biedni ir mokėti sau atlyginimų negalėjome, d) visos mūsų posezoninės operacijos vyko Estijoje ir Sakartvele, o mano Vilijos vingio išsiilgusi siela rugsėjo pabaigoje apsipildavo ašaromis vien tik pagalvojusi apie ąžuolo vainiką, gandrą, skrabalus ar lietuvaitės gražiąsias akis.
Preciziškai išanalizavau galimybes Lietuvos darbo rinkoje gauti baltomis krakmolytomis rankovėmis akinantį ir solidžiu atlygiu savimeilę kutenantį darbą. Santykyje su faktais, kad kandidato įsitraukimas į darbą truks tarp 6 ir septynių mėnesių per metus, bei mano CV nesant įrašui, patvirtinančiam genialumą kokioje nors srityje greitai uždirbti dideles pinigų sumas, pasirinkimas susiaurėjo iki plyšelio, kurį drąsiai galima būtų prilyginti nuliui. Mano kandžių kapojamas gražaus kirpimo kostiumas liko triumfingai kaboti spintoje.
Ir šioje vietoje atsakymas į painią gamtos mįslę, kuo gi tampa lietuviškas arbatos maištininkas, rudenį parmigravęs į Lietuvą, tampa daugiau nei akivaizdus. TAKSISTU, be abejonės. Visi darbui reikalingi įgūdžiai yra, priemonės – po ranka, pradėti ir gauti pajamas galima nedelsiant. Svajonių sezoninis darbas kaip tik man!
Šventas jaunatviškas naivume! Jei tik aš būčiau žinojęs, koks - švelniai tariant - blogas sprendimas tai yra! Esu tikras - Dievas tik dėl kažkokios groteskiškos redakcijos klaidos į savo įsakymų sąrašą neįtraukė šito: 11. Niekada, NIEKADA nevalgyk duonos kasdieninės iš amato taksisto tu! Bet šio įsakymo, kaip mes visi žinome, sąraše nėra. Todėl kortos mestos. Ak, jei tik oranžinis senelis Donaldas būt buvęs tuo metu šalia ir rūsčiai grūmodamas pirštu pasakęs man kokias prastas kortas aš nutariau išmesti!
O kas sekė po to? Ėgi po to buvo kasmetiniai šeši-septyni mėnesiai, kurių nesinori, bet tikriausiai reikia prisiminti vien tik tam, kad galėčiau papasakoti vaikams ir anūkams tai, ko Dievas neįrašė į savo įsakymus. Buvo ten darbas po kelioliką valandų kasdien, mėnesiai su 1 poilsio diena, nuolat apsunkusi galva nuo kvėpavimo automobilio oru, keli litrai sūraus vandens nuo sutirpusio sniego, kurį žiemą kasdien grįžus namo po 14 valandų darbo dienos reikėdavo rankšluosčiu sugerti ir išgręžti nuo mašinos grindų, nuolatinis tualeto sustojimų atidėliojimas, bijant prarasti užsakymų dinamiką ir pajamas, kasdien pasitaikantys bent keli idiotai, išsekindavę emociškai ir psichologiškai, automobilis, nuolat sugesdavęs, kai jau atrodė, jog pagaliau šį mėnesį pavyks kažką užsidirbti, nuolatinis bėgimas tarp degalinės, prekybcentrio tualeto ir šiukšliamaisčio taškų, galvoje tiksint laikrodžiai ir stresuojant dėl prarandamų užsakymų.
Kiekvienas apsilankymas parduotuvėje, susitikimas su pažįstamu, prisėdimas paklausyti muzikos ar paskaityti knygą ėmė rodytis kaip šventvagystė, atimanti iš manęs tokius brangius užsakymus ir galimybę uždirbti. Uždarbis buvo mažas, mokesčiai dideli.
Prisimenu girtus, šviežiai laisvėn paleistus kalinius rūsčiais, žemomis kaktomis papuoštais veidais, važiuojant į tamsius sodus sėdėjusius už manęs ir tarp keistų vogravimų svarsčiusius kad gal reikėtų mane papjauti, ne mažiau už tuos kalinius girtą paramediką su viskio buteliu ir defibriliatoriumi, vykusio gaivinti savo dar girtesnio draugelio, prisimenu žinomą šlykštų vatniką kurį teko pagarbiai vežti, nors klausantis jo blevyzgų norėjosi tik vieno – duoti jam snukin.
Buvo dvi iki pabaigos suvažinėtos sankabos ir vienas iki kapinyno nudrožtas automobilis. Buvo ir mergaitė, kurią išleidau vidury niekur, nes jos mama neteisingai suvedė kelionės adresą, lėkimas jos ieškoti ir motinos atsiprašymai dėl emocingų epitetų mano adresu, kai pagaliau jos dukrą saugiai grąžinau atgal. Buvo ir mano kojos, kurias tekdavo rankomis išsikelti iš mašinos, nes nuo nuolatinio sėdėjimo nugarą skaudėjo taip, kad be rankų pagalbos keliant iš mašinos kojas žaliuodavo akyse, 100 tūkstančių nuvažiuotų kilometrų per 10 mėnesių, kasmetinis mokesčių inspekcijos patikslinimas, kad mokesčių vis dar buvo sumokėta nepakankamai, kai jau atrodė, kad ir taip atiduodu jiems beveik viską.
Ech, kaip šiandien pamenu, kai po 18 valandų vairuodavau per drebiantį sniegą ir plikledį dienom, kai dauguma vairuotojų nevažiuodavo net iki parduotuvės, kai metus laiko su kiekvienu pavaros perjungimu kamavo baisus skausmas alkūnėje ir pervargimo mano vaizduotėje sukurti mistiniai gyvūnai , bešoką į kelią tiesiai po mano ratais, trumpas užmigimas prie vairo vežant jauną šeimą su vaikais, kuri net nepastebėjo kas galėjo nutikti, pamenu kaip apsimyžau mašinoje nespėjęs nuvažiuoti iki prekybos centro tualeto, kaip išleidęs eilinį agresyvų keleivį kelias minutes palindęs po vairu klykiau nesavo balsu kol tas nemano balsas apskritai kuriam laikui dingo, perskaitytas 12 storų knygų, belaukiant užsakymų tuščiame mieste per kovido siautulį, dešimties eurų per dieną to paties siautulio metu nesiekusias pajamas ir litrais mašinoje purškiamą dezinfekcinį skystį, kaukes, kurias sukvėpuodavau iki skutų, sąžiningai nenusiimdamas jų visą ilgą darbo dieną. O taip, pojūtis vakare būdavo toks, lyg snukį būtų kas ištroškinęs greitpuodyje.
Menu ir kovidinį persikvalifikavimą į maisto kurjerius bei kiaurai šlapius batus šeštą valaną ryto, žinant, kad dirbti šlapiom kojom liko dar maždaug 15 valandų, buvusius korporatyvinius kolegas, įlipdavusius į mašiną ir apsimetančius, kad manęs nepažįsta, ir momentus, kai pats dėkodavau kaukei, pridengdavuisiai mano gėdą, kai pristatant maistą duris atidarydavo pažįstami žmonės, nuolatinį bukėjimą kasdien sukant šimtus ir šimtus kilometrų, stengiantis maksimaliai pasisemti tų trupinių pozityvo iš tų poros žmonių per dieną, su kuriais buvo smagu pasikalbėti. Pozityvo, kuris perneštų mane per tądien laukiančias virš trisdešimt ne tokių malonių interakcijų su likusiais važiuotojais.
Tikriausiai, dalinai nutryniau savo dantų emalį jais grieždamas, įvairių spalvų kitų užknisinėjimo diržus turinčioms damoms ir džentelmenams man aiškinant kaip turėčiau vairuoti automobilį, ir sąmokslo teorijų apie tai, kaip aš neva savo navigaciją piktybiškai sureguliavęs taip, kad ji rodytų ilgesnį kelią iš ko neabejotinai kraunuosi turtus. Išmokau sutraukti cigaretę per pusę minutės, kad vėl galėčiau šokti į mašiną ir VAŽIUOTI. Taip taip, vėl traukti cigaretes pradėjau antrais savo arbatininko ir taksisto karjeros metais.
Jau kokį gruodžio mėnesį man būdavo neįdomu niekas: nesinorėjo bendrauti su žmonėmis, skaityti, lankytis renginiuose, mylėtis, grožėtis. Buvo nusišikti ant visų Kalėdų ir Velykų, kūne ir sieloje apskritai niekas nebegeneruodavo pozityvių vibracijų, tuo tarpu neapykantos ir pagiežos rodyklė pramušinėjo maksimumo ribas. Nervinis ir fizinis išsekimas, žemiau Marianų įdubos kritusi savivertė, kuria aš ir taip niekada negarsėjau, prastas maistas ir miegas, užaugęs viršsvoris, suakmenėjusi pečių juosta, žaliavimas akyse nuo nugaros skausmų, nutirpusios ranka ir koja – štai ką aš turėdavau kasmet artėjant pavasariui.
Žinoma, taksi vairavimas turėjo ir teigiamų aspektų. Teisybės dėlei, jums leidus, išvardinsiu bent jau 3 pagrindinius:
1.
2.
3.
Ar bereikia sakyti, kad man neinant jaunyn, su kiekvienais metais tapdavo vis sunkiau atstatyti mašinoje pamestą sveikatą per tuos kelis mėnesius Sakartvelo kalnų ir šviežių daržovių sanatorijoje, darbo krūviui arbatos gamyboje kasmet vis didėjant? Galiausiai, šešto sezono pabaigoje turėjau sau pripažinti: antsvorio per reabilitacinius mėnesius pirmą kartą nepavyko atsikratyti, nugaros skausmus padėjo pakęsti tik kažkokie arkliški nuskausminamieji (Sakartvele, su Dievulio palaiminimu, tokie dalykai parduodami laisvai kaip vyšnių skonio bonbonkės), nuo kurių 2-3 dienas nejausdavau ne tik nugaros, bet ir dantų. Pirma kartą po sezono jaučiausi toks pavargęs ir negyvas viduje, pirmą kartą sunkus pokalbis su bendražygiais baigėsi tokiu liūdnu susitarimu: aš, grįžęs po savo 6 sezono į Lietuvą, vėl nersiu į samdomo darbo paieškas.
Štai taip aš pradėjau skeldėti. Ar subyrėjau galutinai – papasakosiu vėliau, tikriausia vėl ilgame tekste.