Pamenate, kažkada prieš N metų, visas virpėdamas iš susijaudinimo ir dusdamas nuo nerimo priepuolių , lankiusių mano maištingą ir dramatiškų gyvenimo pokyčių dar neužgrūdintą kūną kiekvieną mielą dieną (šito, be jokios abejonės, jūs nei matėt, nei jutot, tuomet tai pasilaikiau sau, o dabar paminiu dėl dramatizmo, kuriuo, mano įsivaizdavimu, turėtų alsuoti šitas postas), pranešiau apie tai, kad metu nuo savęs samdinio pakinktus ir išdidžiu keturtakčiu aliūru leisiuosi į Sakartvelo kalnus auginti irgi gaminti arbatos. Lyginau darbą korporatyve su rūkymu, sėkmingai išbrauktu iš mano gyvenimo tiesiogine prasme ir vyliausi pajėgsiąs tai padaryti ir perkeltine. Štai jis, tas postas.
Kas buvo po to? O po to sekė 6 metai amerikietiškų kalnelių, apie kuriuos jau esu pasakojęs savo bloge ir socmedijose. Ten buvo tiek visko, kad, bandant prisiminti, galva ima stokoti operatyvinės atminties: interakcijos su kitokiu gyvenimo būdu ir įvairaus kalibro kulipkomis subinę spirginantis kultūrinis šokas, kankinantis laukimas, kol iš sausos dirvos, be gausių paparčių ir piktžolių, pagaliau pradės lįsti ir pirmieji arbatos daigai, budistine ramybe alsuojančios mokytojo iš Nepalo pamokos, kaip reikia kalbėtis su arbatos lapais ir didelės mūsų akys supratus, kad griežtų taisyklių, formulių ir receptų šiame žaidime nėra. Pašnekesiai prie arbatos, vyno ir arbūzo apie tai, kas laukia toliau. Iki išnaktų. Drąsūs, dažnai naivūs, kartais kupini nevilties ir baimės. Pirmieji arbatos blynai, iškepti vis dar statomame fabrikėlyje, palubėje ant kopečių bekabant elektrikams, mūrininkams ir kitiems amatininkams.
Buvo ir skonį praradęs pusės sezono įdirbis, ir mane į nokdauną pasiuntę inkstų akmenys. Buvo pirštine nuo rankos besilupanti oda, neįvertinus beveik grynos acto rūgšties veiksmingųjų savybių. Santykių krizė ir per kelis mėnesius sutirpę aštuoniolika kilogramų kūno, trečiame sezone vos mūsų nenužudęs kovidas, ketvirtame – karas ir jo sukelti valiutų svyravimai, bei didelė sausra sudžiovinusi mums arbatą ne visiškai pagal procesą – tiesiai ant krūmų. Vienatvės jausmas, pasislėpusios daugiau ar mažiau gausios ašaros, skausmingos injekcijos subinėn po nesėkmingos interakcijos su agresyviais gatvės šunimis ir vėl, po daugelio metu pertraukos, skausmingai užtraukti cigaretės dūmai.
Savaitėmis kankinęs namų ilgesys ir sekundėmis virtosios dienos grįžus namo, kai vėl reikėdavo išvykti net, rodos, nespėjus visų mylimų apkabinti. Aptrupėjusios bendražygių gretos. Ant aukuro degė daug, tačiau buvo patirta ir džiaugsmų. Netgi vietinės reikšmės triumfų. Pirmos gražiai atrodančios ir kartveliška aistra blyksinčios arbatos, pietūs plantacijoje su atlapaširdžiais kartvelais raginančiais nesikuklinti ir valgyti daugiau, visai kaip tai daro močiutės Lietuvoje; didingai kitokia gamta, visų keturių varomų ratų žviegimas posūkiuose, ankstų rytą pro savo kvapu svaiginantį akacijų žiedų sniegą, iki skausmo pažįstamu kalnų keliuku lekiant gaminti arbatos, užsitęsusios kartveliškos verslo vakarienės, po kurių namo tekdavo vykti pasiremiant į tvirtus bičiulių pečius, gatvėje rasta maža benamė kalytė, dabar jau aštunti metai kaip tapusi mano gera drauge Bluse, sparčiai didėjanti bendruomenė mūsų vizijomis patikėjusių žmonių, kuriems patinka tai, ką mes darome, nuolatiniai eksperimentai ir ieškojimai, sekę po paskutinio apsikabinimo su Mokytoju, išlydint jį atgal į Nepalą purvinoje ir triukšmingoje Kutaisio autobusų stotyje.
Pirmieji kartai, kai pradėjome girdėti arbatos lapų šnabždesį, kai mūsų su Hannesu triumfuojantys žvilgsniai susitiko paragavus žalios arbatos, kuri mums pagaliau gavosi tokia, kokios ir norėjome, į mūsų kiemą pradėję užklysti spalvingi arbatos žmonės iš viso pasaulio, autobusas suomių turistų užplūdęs mūsų dar tik pusiau luptą, pusiau skustą fabrikėlį, pirmieji pritariantys kinkavimai galva ir garsai „mmm“ iš arbatos žinovų pusės, daug daug šiltų atsiliepimų, netgi prisipažinimai, kad kažkam esame įkvėpimo šaltinis.
Ir tai - tik siauro židinio objektyvu padaryta nuotrauka, gabalėlis dėlionės visko, nutikusio per tuos 6 metus, leidžiantis abstrakčiai suvokti bendrą emocijų balansą ir jų kaitą. Dėmesingesnis skaitytojas musėt pastebėjo mane kalbant apie šešis arbatos maišto sezonus, nors šiemet baiginėjasi jau aštuntas. Ką dar pastebėjo dėmesingas skaitytojas? Teisingai, išskydusią užuominą, kad kažkuriame arbatos kelio sektoriuje vėl nervingai prisidegiau cigaretę. Ir teisus yra dėmesingasai skaitytojas, tyliai suvedęs galus: kažkas nutiko. Noriu jums apie tai papasakoti. Ir apie tai, kas jau visai netrukus užsiplikys mano gyvenimo puodelyje.
Dėl ir taip jau per ilgo posto, apie tai – kitame tekste. Ačiū, jei jums patiko ir atsiprašau, jei buvo per ilgai.